„Didžiausia dovana – būti paprastam!”

Kaip mums skelbia Evangelija, Jėzus sugrąžino Jairo dukterį į normalų gyvenimą. Manau, kad visi nuoširdžiai stebėjosi, kai mergaitė atsikėlė ir pradėjo vaikščioti. Jėzus, Dievo sūnus, vienintelis išliko ramus. Jis netgi atsisakė ištarti kelis žodžius nustėrusiai miniai (o tie keli žodžiai tokioje situacijoje būtų tikrai tikę). Mergaitė buvo kiek sutrikusi, taigi Jėzus tarė: „Duokite jai valgyti!“. Jis tiek ir teištarė! Dievo veikimo būdai yra išties paprasti, labai aiškūs ir duodantys gyvenimą. Atsiminimai iš mano kelionių vis neleidžia pamiršti, kad nepaisant kelyje sutiktų karų, maro, korupcijos, negandų visuomet yra žmonių, kurie neleidžia užgesti Dievo kaip to, kuris duoda gyvenimą, įvaizdžiui. Ir jie tai liudija ramiai ir paprastai. Atsiminkite Ruandą ir tas baisias istorijas, kurias mums pasakojo žiniasklaida. Kartą aš susitikau vieną misionierių iš Ruandos, kuris iš ten pabėgo su našlaičių grupe: jis man pasakojo visai kitokias, viltį teikiančias istorijas.
Kartą atvykau į Kiniją. Keliavau su 12 kinų iš Macau, o mūsų grupei vadovavo ponia Lis, kuri dėl savo tikėjimo praleido dešimtį metų kalėjime. Mes jai padėjome į šalį gabenti knygų kontrabandą tam, kad Tėvas Tan galėtų ten įkurti biblioteką. Tėvas Tan buvo kunigas, kuris jau trisdešimt metų dirbo šį darbą ir, manau, jis yra laimingiausias žmogus Kinijoje. Jis nejaučia nei apmaudo, nei pykčio. Jo mintyse ir darbuose neįžvelgiau jokios retorikos, puikybės, o vien paprastą meilę kitiems.
Kiek vėliau vykau į Pietų Sudaną ir lankiau žmones, kurie visai neseniai išgyveno mirtiną karą. Dažniausiai apsistodavau sukilėlių stovyklavietėse. Vieną vėsią naktį jaunas vaikinas atsikėlė nuo žemės, priėjo prie manęs ir davė man savo antklodę. Jis teištarė: „Tu juk vyresnis!“.
Po kelių dienų aplankiau kaimelį, kuriame dar galima buvo užuosti visiškai neseniai karo metu sudegintų septyniasdešimties pašiūrių kvapą. Tačiau ten nebuvo nei vieno benamio žmogaus, nes Krikščionių bendruomenė juos visus priglaudė savo namuose. Ir tuomet man kilo mintis: „Argi ne taip turi elgtis visi krikščionys?“
Gvatemalos priemiestyje sutikau vietinę 16 asmenų šeimą: tėvą, motiną, dešimt mergaičių ir keturis berniukus. Dvylika iš šių vaikų jau buvo sukūrę šeimas ir kai visa giminė susirinkdavo bendrai nuotraukai, tai atrodydavo, kad būtų susirinkę pusė miestelio. Tačiau tarp visų vaikų pastebėjau vieną, kuris neatrodė vietinis. Jis buvo panašus į rytietį. Tėvas man paaiškino: „Jis netikėtai atsirado čia vieną dieną, nes ieškojo šeimos. Kai turi keturiolika vaikų, tai penkioliktas jau nesukelia didelių problemų.“ Aš norėjau keliauti vis daugiau ir daugiau, nes tokiu būdu mačiau Dievo buvimo ženklus ir tai buvo labai gera.
„Dievas nesukūrė mirties... bet jis mus sukūrė pagal savo paveikslą“. Viskas atrodo taip paprasta ir suprantama, tačiau kodėl mums reikia tiek daug laiko, kad tai priimtume? Niekas mums negali duoti tiek vidinės ramybės, kiek jos duoda Gyvasis Dievas. Jis myli paprastus žmones, kurie savo gyvenimuose leidžia veikti Apvaizdai ir daryti nepaprastus darbus.

Taizé – kiek iš arčiau

„Į Taizé vykstama tarsi prie šaltinio: keliauninkas stabteli, numalšina troškulį ir vėl leidžiasi kelionėn“ (Jonas Paulius II)

Ilgą laiką knietėjo sužinoti, kas gi iš tiesų yra tas paslaptingasis Taizé. Juk nuolat girdėdavau apie jaunus žmones, kurie iš ten grįžta kažkuo pasikeitę, sužavėti ir kartais nustebę. Ir visuomet jų klausdavau, kodėl, kas ten tokio neįprasto, o jie nerasdavo man atsakymo. „Nežinau. Gal čia tas brolių paprastumas ir nuoširdumas… tikrai nežinau!”.
Noriu su jumis pasidalinti, ką patyriau, nuvažiavęs į Taizé. Kviečiu ten „nuvažiuoti“ bent mintimis.

O viskas prasidėjo taip
Jau 1940 metais neseniai mus palikęs bendruomenės įkūrėjas brolis Roger atvyko į Taizé kaimelį, esantį kažkur pietinėje Burgundijos dalyje, Prancūzijoje ir ten įkūrė brolių bendruomenę, nes ieškojo naujų būdų įveikti krikščionių susiskaldymą ir žmonijos konfliktus. Jis matė, jog tuomet susipriešinę krikščionys žudė vieni kitus, užuot susitaikę. Tada, Antrojo pasaulinio karo metu, jis savo namuose suteikė prieglobstį pabėgėliams – žydams ir visiems tiems, kurie traukėsi nuo karo. Nuolatinės nacių policijos kratos 1942 m. privertė brolį Roger palikti Taizé, tačiau jau po dvejų metų jis vėl ten sugrįžo ir šį kartą – ilgam! Jau nuo 1957-ųjų Taizé bendruomenė kasmet pradėjo priimti jaunus žmones, kurie atvyksta iš visų Europos šalių bei kitų žemynų dalyvauti savaitiniuose susitikimuose, kurių pagrindinė tema – dvasinis gyvenimas ir žmonių solidarumas.

Žmonės plūsta iš viso pasaulio
Viešint Taizé, per vieną iš susitikimų broliai su dideliu džiaugsmu pasakojo, kad nuo 1989 metų, atsivėrus sienoms tarp Rytų ir Vakarų, į Taizé atvykstančių jaunų žmonių skaičius labai išaugo. Jau nuo 1962 metų bendruomenė slapta užmezgė ryšius su Rytų Europos krikščionimis ir nuolat, dažnai visiškai slapčiomis, juos palaikė per visą Europos pasidalijimo laikotarpį.
Į Taizé atvyksta jaunimo grupės, pavieniai piligrimai, šeimos, o pats kaimelis ilgainiui tapo viena iš svarbiausių piligrimystės vietų, pritraukiančių neįtikėtinas jaunimo minias (gal ir sunku patikėti, bet vasarą kiekvieną savaitę į Taizé atvažiuoja 7000-8000 jaunų žmonių iš viso pasaulio). Dažnas klausia, kodėl į Taizé susirenka tiek daug jaunimo, o broliai atsako: „Mes patys nelabai žinome kodėl. Tai mums atskleis tik Dievas, kai stosime prieš Jį amžinybėje“.
Su šypsena veide broliai pasakoja, kad žmonių gausėjimą parodo bažnyčia. Iš pradžių nedidelė bendruomenė pastatė mažą bažnytėlę. Bet daugėjant atvykstančiųjų bažnyčios sienose išmušė skylės, kad žmonės pamaldų galėtų klausytis ir lauke, nes visi norintieji nebetilpdavo. Ilgainiui bažnyčia buvo perstatyta ir pritaikyta vis didėjantiems jaunų žmonių srautams. Dabar Taizé bendruomenėje sutikau jau daugiau nei šimtą vienuolių iš 25 pasaulio šalių (yra ir brolis Robas, mokantis kalbėti ir giedoti lietuviškai), kurie yra įsipareigoję materialiniam ir dvasiniam dalinimuisi, celibatui, ekumenizmui ir ypač paprastumui. Jie patys įvardija, jog „Taize – pašaukimas, kuriuo mes gyvename“.
Susiskaldžiusių krikščionių ir supriešintų tautų susitaikinimo ženklas – taip broliai įvardija savo gyvenimą bendruomenėje.

„Ne savimi rūpintis esame pašaukti“
Visą savaitę atvykusieji yra kviečiami įsitraukti į bendruomenės gyvenimą: triskart per dieną renkasi su broliais bendroms pamaldoms, per susitikimus susivienija su žmonėmis iš kitų šalių, bendrauja pokalbio grupelėse ir dirba smagius praktinius darbus. Artimo priėmimas, kaip sako patys broliai, visada buvo esminė Taizé gyvenimo dalis – „Juk ne savimi rūpintis esame pašaukti“.
Atvykti į Taizé – tai būti kartu su bendruomene, kurią nuo pat įsikūrimo gaivina du siekiai: gyvenimas bendrystėje su Dievu per maldą ir prisiimta atsakomybė tapti taikos, ramybės ir pasitikėjimo skleidėjais žmonijos šeimoje. Brolis Roger rašė: „Kas savaitę priimdami jaunuolius iš viso pasaulio, atvykstančius čionai pasimelsti ir ieškoti tikėjimo šaltinių, mes vis labiau viliamės, kad dažnas iš jų atras Kristų ne kaip atskirą asmenį, bet visą Jo pilnatvę – „bendrystės Kristų“, esantį Bažnyčios paslaptyje“.
Bendraudamas su atvykėliais iš įvairių šalių supratau, kad dauguma žmonių čia atvažiuoja spręsti kertinių gyvenimo klausimų. Jie ieško gyvenimo prasmės, bando suvokti, kaip reikia suderinti tikėjimą ir prisiimtus įsipareigojimus.
Vienas sutiktas žmogus pasakojo, kad dirba didelėje kompanijoje, kuri iš jo reikalauja vis daugiau ir daugiau laiko, tačiau jis tą laiką norėtų skirti savo šeimai ir Dievui. Ką daryti? Jis tikėjosi per tą trumpą savaitę surasti kokį nors atsakymą... Ir, tikiuosi, surado.
Susitikimas savyje ir paprastumas – manau, kad būtent tokia ta Taizé kasdienybė, per kurią, broliams padedant, jaunimas atranda universalesnę ir naujesnę Bažnyčią! Ir iš tiesų – paprastumą čia sutikau kiekviename žingsnyje. Paprastos gyvenimo sąlygos, paprastas maistas, paprastos giesmės, paprasti žmonės – viskas paprasta! Ir ne šiaip sau. Įsitikinau, kad iš tikrųjų genialumas slypi paprastume. Br. Roger rašė: „Vienas iš tyriausių Evangelijos džiaugsmų Dievu pasitikinčiai širdžiai – vidinis paprastumas. <...> Jis padeda visoje kūrinijoje įžvelgti pirmapradį grožį“. Tą paprastumo idėją broliai puikiai sugebėjo įgyvendinti ir dar puikiau ją sugeba skleisti.

Giedokit visos tautos
Dar viena neatsiejama Taizé kasdienybė dalis – giesmės. Jos giedamos visur ir visada – per pamaldas tris kartus per dieną, per Šv. Mišias, prieš valgį, per jaunimo vakarinius „pasisėdėjimus“ ir t.t. Ir neatsitiktinai.
Taizé giesmė - tai dažniausiai paprasta įvairiomis pasaulio kalbomis kartojama frazė – pvz. „Ateik, Šventoji Dvasia“, „Paprasta širdis – išminties šaltinis“, „Jėzau, pasitikiu Tavim“, kartais tai būna ištrauka iš psalmių knygos. Kaip patys broliai sako, giesmės yra paprastos, kad visi jas galėtų giedoti. Nuolatinis tos pačios frazės kartojimas padeda sukurti meditacinę aplinką ir visa širdimi panirti į maldos dvasią.
Man labai ekumeniška pasirodė tai, kad broliai per kiekvienas pamaldas per giesmę „atiduoda duoklę“ tiek stačiatikiams, tiek katalikams, tiek protestantams. Giesmės giedamos skirtingomis kalbomis ir tai kuria neįtikėtinai stiprų visuotinės Bažnyčios jausmą. Įsivaizduokite, sėdžiu sau ramiai per maldą kartu su 1000 jaunų žmonių iš viso pasaulio ir išgirtu lietuviškos giesmės „Viešpatie, Tu viską žinai“ akordus, negana to, dar ir nemaža dalis kitataučių prisijungia ir gieda kartu. Kai kurie - net nežiūrėdami į natas ar žodžius. Neįtikėtina! Man tai ženklas, kad čia, Taizé, yra iš tiesų gerbiama kiekviena tauta, kiekvienas žmogus, nes jis visų pirma yra ne lietuvis, rusas ar amerikietis, bet tos pačios Dievo tautos dalis.
Įdomu ir tai, kad kiekvieną dieną po pietų vyksta giesmių repeticijos, per kurias norintys giedoti sudaro chorą, susiskirsto balsais ir mokosi giedoti atskiras ir iš pirmo žvilgsnio paprastas giesmių partijas, kurias sujungus dažnai suskamba neįtikėtinos giesmių harmonijos.

Pasitikėjimo piligrimystė žemėje
Dar 1970m. brolis Roger pasiūlė sušaukti jaunimo susitikimą, per kurį jauni ir bažnyčia nusivylę žmonės buvo raginami bendromis jėgomis ieškoti kelių į krikščionių susitaikinimą ir visuotinę taiką. Taip pamažu ir gimė judėjimas „Dievo piligrimystė žemėje“, kurio pagrindinis tikslas – paraginti jaunimą tapti taikos piligrimais savo namuose.
Kiekvienų metų paskutinėmis dienomis (gruodžio 28 d. – sausio 1 d.) vyksta pasauliniai jaunimo susitikimai. O vyksta jie skirtingose pasaulio vietose, skirtinguose miestuose, kad kuo daugiau žmonių galėtų juose dalyvauti ir prisiliesti prie amžinųjų paslapčių šventimo. Į šiuos susitikimus paprastai susirenka keli šimtai tūkstančių jaunų žmonių iš viso pasaulio. Jie apgyvendinami šeimose, mokyklose, kasdien būna organizuojamos Taizé pamaldos, Šv. Mišios, diskusijos, kultūrinė programa. Šiais metais toks susitikimas vyko Milane (Italijoje), praėjusiais metais – Lisabonoje (Portugalija). Be žiemos susitikimų, Taizé broliai lanko ir veda didesnius ir mažesnius susitikimus Afrikoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje ir Europoje.

Evaldas MAROZAS
Jei norite prisijungti prie Taizé grupės Vilniuje (Šv. Dvasios parapijoje), galite kreiptis į Anną (tel: 861007667, el. paštas: ania_r_lt@yahoo.uk). Daugiau informacijos - interneto svetainėje www.taize.fr.

“Asmeninė malda“

Gavėnia - vienas iš ypatingų laikotarpių Katalikų Bažnyčioje. Jis mums primena, kad Jėzus Kristus dėl mūsų ėjo kančios keliu, vedusiu prie nukryžiavimo. Tai yra tas laikas, kai, prisimindami Jo auką per pirmąją Gavėnią, turime atnešti savąją. Auka mums padeda atrasti artimesnį santykį su Kristumi ir Gavėnio laiką padaryti kiek šventesnį...
Noriu su Jumis pasidalinti apie vieną dvasinį veiksmą, kuris mus priartina prie Kristaus – tai asmeninė malda. Kodėl?
Kristus tikisi, kad mes melsimės pirmiausia dėl savęs. Jis sakė: „Belskite ir jums bus atidaryta, ieškokite ir rasite“. Tai galime pritaikyti ir maldai: „Melskite ir jūsų maldos bus išklausytos“. Jei atidžiau skaitytumėte Evangeliją, pastebėtumėte, kad Jėzus periodiškai eidavo melstis. Bet kodėl Jis tai darė? Malda padeda išgirsti tai, ką Dievas mums byloja. Tik malda mums duoda tokį įžvalgumą ir supratimą, kokio negalime pasiekti niekaip kitaip. Ji padeda spręsti kasdienines gyvenimo problemas, suartina mus su Dievu, nors kartais sunkiais gyvenimo momentais ir norisi rėkti „Tai ne mano, Dieve, o Tavo valia“. Daugelis mano, kad malda yra išskirtinai tik vienuolių veikla, bet užtikrinu jus, kad tai netiesa. Pasaulyje žymiai daugiau visko yra pasiekiama per maldą, nei jūs galite įsivaizduoti.
Malda nekeičia Dievo. Ji veikiau leidžia mums suprasti, ką Dievas nori pakeisti mumyse. Ji kiekvienam iš mūsų duoda naujų apmąstymų, pastebėjimų apie kasdieninį gyvenimą. Kartą šventasis Augustinas rašė: „Dirbk taip, tarsi viskas priklausytų tik nuo tavęs ir melskis taip, tarsi viskas priklausytų tik nuo Dievo“.
Malda mums padeda susitaikyti su Dievo valia. Vienas iš labiausiai neįtikėtinų dalykų – matyti žmones, kurie susitaiko su mintimi, jog jie serga vėžiu. Jie susitaiko su mintimi, kad jie neturi Alsheimerio ligos ar širdies problemų. Jie turi vėžį – neišgydomą ligą. Tas susitaikymo jausmas atneša jiems ramybę, kurią jie pasiekia per asmeninę maldą ar per kitų maldą už juos. Malda – galingas ginklas, kurį turime visi. Teisingai juo naudodamiesi galime kalnus nuversti. Kiekvienas iš mūsų gali tapti savo ramybės kalviu!
Šiandieniniame pasaulyje medicinos specialistai pradeda pripažinti gydomąsias maldos galias. Išgijimai po širdies smūgio ar vėžio – tai maldos nuopelnas. Malda tiek dvasiškai, tiek fiziškai yra vienas galingiausių ginklų mūsų gyvenime, o Gavėnia yra itin geras laikas stiprinti mūsų maldos gyvenimą, kuris mus veda į ramybę ir šventumą...